Ūgio genetika

Darbas, apie kurį tiek daug kalbėta… Kam užteks kantrybės perskaityti visą – parašykit man, būsim draugai.

TEMA: Genetiniai tyrinėjimai leidžia mokslininkams nustatyti individų DNR seką. Tyrimais išaiškinta genų grupė, įskaitant HMGA2 ir GDF5 genus, kuri yra susijusi su žmogaus ūgiu. Ar tuo remiantis galima teigti, kad mokslininkai ir gydytojai jau žmogaus kūdikystėje gali nuspėti būsimą suaugusio asmens ūgį? Ar, jūsų nuomone, tai būtų svarbu?

Paslaptys, kurios mums buvo nežinomos tūkstančius metų, per pastarąjį dešimtmetį pradėjo skleistis neįtikėtinu greičiu. Perskaičius patį didingiausią ir sudėtingiausią žemėlapį ­­­­– žmogaus DNR seką –  mums atsivėrė galimybės nukeliauti iki ląstelės vidaus ir kartu suprasti procesus, kurie vyksta visame organizme. Žmogaus genomo nustatymas davė pradžią tūkstančiams skirtingų, tačiau tokį patį tikslą turinčių – suvokti genų koduojamas biologines funkcijas – tyrimų. Vienas iš mokslininkus dominančių genais nulemtų požymių – ūgis.

Pastarųjų metų tyrimų metu buvo atrasta daugiau nei 20 su ūgiu susijusių genų vietų chromosomose, tačiau jie nulemia tik apie 6 centimetrus suaugusio asmens ūgio. (žr. priedą) Gali būti daugiau nei šimtas genų, kurie lemia, kokie aukšti ar žemi mes būsime, tačiau kol kas lieka neaišku, kaip tiksliai galima nustatyti būsimą suaugusiojo ūgį jau kūdikystėje ir kiek tokie spėjimai būtų vertingi. Tačiau su ūgiu susijusių genų vietų chromosomose atradimas yra svarbus moderniajai medicinai, nes, anot Dr. Tim Frayling, vieno iš mokslininkų, pirmųjų atradusių ūgį lemiantį bendrą genų variantą, „Išsiaiškindami, kurie genai lemia normalų augimą, mes galime pradėti aiškintis procesus, kurie veda prie nenormalaus augimo – ne tik ūgio sutrikimų, bet ir, pavyzdžiui, auglių augimo“. Todėl, mano nuomone, HMGA2 geno atradimas yra vienas iš svarbiausių. Jis ne tik reguliuoja ląstelių augimą, bet padidėjęs šio geno išreikštumas gali sukelti ir auglių augimą, todėl statistiškai aukštesni žmonės yra labiau linkę į vėžinius susirgimus. Dauguma mano giminių iš tėvo pusės yra gerokai aukštesni nei vidurkis, ypač moterys, ir jau du mano artimi giminaičiai sirgo vėžiu. Greičiausiai, HMGA2 geno išreikštumas yra padidėjęs moteriškojoje linijoje iš tėvo pusės, todėl man – 1,76m ūgio merginai – tai itin aktualu ir skatina domėtis genetika ir mokslo pažanga biotechnologijų srityje.

Mano nuomone, kol kas galimybė jau kūdikystėje nuspėti suaugusio asmens ūgį  nėra svarbi. Daug laiko ir pinigų pareikalavę ūgiui įtaką darančių genų tyrimai parodė tik iki 5% genetinių faktorių, kurie nulemia žmogaus ūgį. Nepaisant apie 15% aplinkos veiksnių įtakos ūgiui (netinkama mityba, saulės šviesos trūkumas ir t.t.), vis dar lieka neišaiškinta apie 80% to, kas lemia suaugusio asmens ūgį ir su juo susijusias ligas. Duke Institute for Genome Sciences & Policy profesorius David Goldtein pabrėžia – greičiausiai didžiausia genetinė kontrolė tenka retesniems variantams, kurie nėra pristatomi pastarojo meto studijose ir turi žymiai didesnį efektą nei bendrieji variantai. Lieka neatsakyta daugybė klausimų, pavyzdžiui, kodėl bendri susirgimai nėra nulemti bendrų genetinių variantų? Tačiau net ir pastebėjus genetinį sutrikimą ir diagnozavus susirgimą (tarkime, achondroplaziją, Soto sindromą ir pan.), kol kas nėra veiksmingų priemonių jam gydyti. Mokslininkai visai neseniai pradėjo taikyti genų terapiją, pavyzdžiui, žurnalas „Iliustruotas mokslas“ rašo apie sėkmingą terapiją, kuri beždžionėms daltonikėms grąžino normalų regėjimą (buvo įšvirkštas virusas su genu, kuriame buvo užkoduotas raudonos ir žalios spalvų, kurių beždžionės neskyrė nuo gimimo, fotoreceptorių baltymas), tačiau naivu tikėtis, kad artimiausiu metu genų terapija galėtų būti plačiai taikoma žmonių ligoms gydyti, nes genų terapijos srityje šiuo metu reikia atlikti įvairius tyrimus, patvirtinančius ne tik jos veiksmingumą, bet ir saugumą: nėra visiškai aiškus genų veikimas ir ilgalaikės terapijos pasekmės, galimi įvairūs šalutiniai poveikiai. Galimybė išgydyti susirgimus jau kūdikystėje iš pagrindų pakeis mediciną, tačiau atrodo, jog šių pasikeitimų dar teks palaukti. Todėl aš manau, jog šiuo metu mokslininkų darbas genų inžinerijoje, su kuria ir aš pati planuoju sieti savo ateitį, yra gerokai svarbesnis už bandymus nustatyti konkretaus kūdikio ūgį.

Mūsų žinios genetikos srityje kasdien vis labiau ir labiau plečiasi ir medicina sparčiai žengia į priekį. Nors tyrimų metu atrastos su ūgiu susijusių genų vietos chromosomose iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšmingos ir neatskleidžia visos tiesos apie ūgį, tai atveria mokslininkams kelius ieškoti būdų, kaip sėkmingai taikyti genų tepapiją, o taip pat ir išgydyti „skaudžiausią“ XXI amžiaus ligą – vėžį. Mano nuomone, didžiausi genetikos atradimai mums dar prieš akis.

Žymos:genetika

Tvirta ranka. Kovo 11-osios proga.

Atleiskite, kad ilgai nerašiau. Balandžio mėnesį paaiškinsiu, kodėl

O kol kas – kovas ir Lietuvos jubiliejus, paskendęs pusnyse. Tiesa sakant, tik ši proga mane įkvėpė vėl priminti apie save tinklaraštyje. O jei dar tiksliau, šie Mindaugo Reinikio pamąstymai:

„Tuometiniai lyderiai sugebėjo telkti žmones tikslui pasiekti. Žmonės jautėsi komandos žaidėjais. Savo komandos, turinčios tikėjimą, turinčios lyderius, kuriais pasitiki žmonės. Lyderius, kurie su žmonėmis kalbasi, įtraukia juos į procesą ir prašo jų paramos bei pagalbos. Žmonės kuria bendrą atmosferą, kurioje yra pasiekiami tikslai.

Po dvidešimties metų, tai yra įvykio minėjimo laikais, šio esminio dalyko ir pasigendame. Telkančių lyderių. Asmenų, kuriais norėtusi sekti, kurie gebėtų kalbėti žmonėms ir su žmonėmis, klausyti jų, reaguoti į juos.

Visuomenė, kuri nori tvirtos rankos, geležinio balso, griežto žvilgsnio, yra savimi netikinti visuomenė, silpna visuomenė. Tad ją patogu valdyti.

Visuomenė, kuri sugeba iškelti žmones, kurie telkia aplinkinius, remiasi argumentais, diskusijomis, pokalbiu, yra stipri, gaji visuomenė. Galima ją pavadinti pilietine visuomene, jei norime, galima pavadinti tiesiog sveika, normalia visuomene. Tokia sveika, normali visuomenė sudaro gerą, sveiką ir normalią valstybę. Šios valstybės gyventojams nėra reikalo norėti, kad kažkas stipresnio, griežtesnio, galingesnio kažką už juos padarys. Šios valstybės gyventojai jaučiasi komandos nariais, todėl visi dirba savo darbus vardan tos.

Teiginys mano yra paprastas: nuo įvykio iki įvykio dvidešimtmečio minėjimo nebuvo toliau kuriama Lietuvos komanda, kurios pagrindas ir didžiulis potencialas buvo Sąjūdžio suburti žmonės. Ilgainiui ir lyderių, kurie gebėtų telkti komandą, mažėjo, o pasitikėjimas ir tikėjimas likusiais sumažėjo iki minimumo.

Manau, pagrindinis ir esminis mūsų uždavinys ir turimas duoti patiems sau pažadas turėtų būti toks: dar kartą pakviesti į Lietuvos komandą visus piliečius, atsiprašyti išmestų ir paprašyti sugrįžti išėjusius. Tam įgyvendinti nereikia jokių sudėtingų schemų – prieš dvidešimt metų, mūsų šiandien minimo įvykio metais, taip ir buvo daroma. Reikia tiesiog tai prisiminti.

Ir kad ir kaip paprastai tai beskambėtų, tačiau šis uždavinys yra kiekvieno iš mūsų asmeninis uždavinys. Burti žmones ir kurti Lietuvos komandą. Kiekvienas iš mūsų gali būti ir turi būti lyderis įgyvendinant šį uždavinį.

Būtent todėl, minint įvykio dvidešimtmetį galime ir turime patys sukurti ir dar vieną įvykį – Sąjūdį 2.0. Tai būtų nuolatinis, nesibaigiantis Lietuvos komandos formavimo procesas, kurio metu žmonės, tapdami ir pasijausdami bendros valstybės komandos nariais, taptų piliečiais pačia geriausia šio žodžio prasme.“

Apie šiuos dalykus aš mąsčiau jau kurį laiką. Ir daugeliu aspektų sutinku su M.Reinikiu, ypač kalbant apie tvirtą ranką. Kol kas lietuviai nenori patys kurti savo valstybės – juk daug patogiau kritikuoti viską iš eilės ir laukti Dieviškojo įsikišimo, kad sutvarkytų mūsų valdžią ir mus pačius. O kol neatsiranda savanorių aukštesniųjų jėgų, gręžiamės į pasitaikiusius žemiškuosius išteklius.

Kalbu apie Prezidentę. Neabejoju jos sugebėjimais ir, deja, tik noru būti ryškia (t.y. bold), tačiau vargu ar galime ją pavadinti mūsų visų idėjine lydere. Bet už bandymą imtis tokios lietuviui artimos tvirtos rankos politikos reikia pagirti. Tik vargu ar reikia su tuo sveikinti Lietuvos žmones.

Kodėl lietuvis nenori prisiimti atsakomybės ir pradėti kurti pats – atsakymas turbūt slypi istorijoje, bet ar dar ne laikas pamiršti praeities nuoskaudas ir susitelkti ateičiai?

Aš tikiuosi, kad mano kartos žmonės pagaliau nustos krūpčioti išgirdę žodžius „atsakomybė“ bei „lyderystė“ ir suvoks, kad jie yra daug veiksmingesni nei „kaltė“ ir „valdžia“ (ypač junginyje).

Ne autoritarizmas atvedė vakarų Europą ten, kur ji dabar yra (juk mes labai norime būti kaip jie!), o komandinis darbas, su stipriai lyderiais priešaky. O juk lietuviai mėgsta krepšinį, tiesa?

Žymos:kovo 11, Lietuva, lyderis, Mindaugas Reinikis, pilietiškumas, Sąjūdis 2.0

Papimpink savo smegenis! arba Kodėl aš bijau ateities

Tokį reklaminį šūkį galėtų naudoti naujausios kartos „vaistų“ dileriai E-bay’juje ir Amerikos koledžuose.

Naujos kartos narkotikai ar vaistai, padėsiantys geriau išlaikyti egzaminus?

Visi apie tai žino. Turintys galios tyli.

Kontroversiškiausias nūdienos farmacijos gaminys, gerokai pranokstantis vakciną nuo ŽIV, o tuo labiau A H1N1.

Kognityviniai stimuliatoriai.

Vertimas: angl. Nootropics, Cognitive Enhancers arba Smart Drugs. Tai dažniausiai tabletės, skatinančios smegenų kognityvinę (~mąstymo) veiklą, t.y., skatinančios geriau susikaupti, įsiminti ir apskritai mokytis, o taip pat ir geriau atsipalaiduoti ir išsimiegoti.

Veikimo principas – toks pat kaip kokaino.

Platinimo – irgi.

Turbūt retas lietuvis jau yra apie juos girdėjęs. Aš, prisipažinsiu, svarstau, ar etiška apie tai rašyti. Tačiau JAV ir Jungtinėje Karalystėje (kitose gal mažiau) tai jau yra laikoma opia problema. Pirmiausia, sveikatos.

Tai yra labai naujas šitokio populiarumo sulaukęs farmacijos produktas ir dar nėra ištirtas jo šalutinis poveikis.  Neaišku, kaip šie vaistai (pvz., psichiatrijoje jie naudojami žmonėms, sergantiems ADHD (dėmesio sutrikimu), Parkinsono liga ir pan.) paveikia žmogaus kūno ir psichinę sveikatą naudojant ilgą laiką. Paauglių neurologinė sistema dar tik vystosi, todėl itin pavojinga yra vartoti tokio tipo medžiagas.

Tačiau svarbiausia – etinė problema. Ypač kalbant apie moksleivius ir studentus, kurie jau dabar vartoja stimuliantus siekdami aukštesnių akademinių rezultatų. Manau, nesunku suvokti, kokią sumaištį tai kelia. Mokyklų vadovai neigia, kad moksleiviai juos vartoja, taip tyliai juos skaitindami. Įdomus atvejis: į vieną Britanijos koledžų moksleivio mama parašė laišką, klausdama, ar nuo to, kad ji negali įpirkti kognityvinių stimuliantų savo vaikui, nenukentės jo pažymiai.

Ši tema yra labai plati ir, ačiū Dievui, dar ne tokia aktuali Lietuvoje, todėl neišsiplėsiu rašydama apie kosmetinę psichiatriją ir panašius šoką tūlam piliečiui keliančius reiškinius. Bet noriu, kad turėtumėme galvoje, kas mūsų laukia ateityje.

Manoma, kad nutrūpus ateityje gersime kaip vitaminus.

Nauja evoliucijos pakopa?

Ankščiau manėme, kad žmogus savo veiklą pakeis robotais.

Aš manau, kad žmogus taps robotu.

Žymos:ateitis, etika, kognityviniai, kokainas, kontroversija, smart drugs, smegenys, stimuliatoriai

Apie televiziją ir pilietiškumą. Laisvės gynėjus prisimenant

Laisvės gynėjus prisimenant.

Dažnai kalbama apie televizijos antiintelektualumą. Dažnai kalba tie patys žmonės iš ekranų.

Tačiau televizija gali atlikti ne tik linksmintojo (ar kvailintojo), bet ir visuomeninio ugdytojo vaidmenį. Skleisti bet kokias idėjas per televiziją yra bene patogiausia: ji veikia pakankamai operatyviai, yra daug populiaresnė nei radijas ar spauda, o svarbiausia – yra prieinama praktiškai visiems. Todėl galima (ir netgi būtina) ją naudoti ir šalies problemoms, pvz., pilietiškumo, spręsti,  ne tik joms eskaluoti (ar tyčiotis). Ypač, kai šiandien tiek daug kalbama apie pilietiškumo nebuvimą. O juk reikia tik valstybės ryžto keisti situaciją ir tam išnaudoti televiziją.

Mano supratimu, pilietiškumas prasideda nuo visuomenės politiškumo, kuris pas mus apsiriboja pasyviais rinkimais ir prastus reitingus turinčiais debatais per nacionalinį transliuotoją. Turėtumėme imti pavyzdį iš JAV, kur prieš metus vykusius prezidento rinkimus susidomėjusi stebėjo ne tik visa šalis, bet ir pasaulis. Pretendentai pradėjo savo rinkimines kampanijas prieš dvejus metus: karštai diskutavo, bendravo su rinkėjais, o svarbiausia – rodėsi visose įmanomose laidose, tad net nesidomintis politika žmogus susipažino su kandidatais. Rezultatas: didžiulis rinkėjų aktyvumas ir politiškumas – tvirti pilietiškos visuomenės pagrindai.

Tuo tarpu Lietuvoje mėnesį prieš rinkimus dar tik spėliojome būsimų kandidatų į svarbiausią šalies postą pavardes… Kai valstybė neturi pozicijos net šiuo klausimu, vargu, ar galime kalbėti apie jos gyventojų  pilietiškumą.

Todėl reikia pripažinti, kad sprendžiant šią ir kitas šalies problemas, televizijos vaidmuo yra nepakeičiamas. Galbūt jau laikas nustoti ją keiksnoti?

P.S. šiandien svarbu paminėti, kad televizija privalo būti naudojama neleidžiant tautos prisiminimams nugrimzti užmarštin. Žinoma, parodoksalu, bet sausio 13-osios tematikos filmus ir laidas rodo tik regioninės ir nacionalinė transliuotojos…

Nuomonė(s)

Viename mūsų post-neo-double-triple-modernistiniame pseudo-intelektualiniame pokalbyje mano draugė A.  pažėrė tokią išmintį:

Šiauliečiai dar nemoka atsistoti ir išeiti iš renginio.

Ir tikrai turiu sutikti. Viskas, kas atvežta iš didesniomiesto ir pareklamuota per masines medijas Šiauliuose susilaukia didžiulio pripažinimo, neatsižvelgiant į jokią meninę vertę ar asmeninę nuomonę. Nebent svetimą, iš to pačio didelio miesto (turiu omeny, žinoma, didžiausią Lietuvos lovą – Vilnių). Ir šį kartą kalbu apie teatrą.

Greičiausiai todėl, kad tų renginių pas mus nėra daug. Visi bilietai per porą savaičių išperkami, ir nesvarbu – Maskvos baletas, šokio ar Vilniaus Rusų Dramos teatras. Kas tik įperka kelias dešimtis litų kainuojančius bilietus skuba lekia visur, kur įmanoma, kad tik neatsiliktų nuo Vilniaus ir intelektualioje draugijoje galėtų pasigirti ten buvęs. Tačiau apie skonį ir vertinimą, jau nekabant apie atsirinkimą, pamirštama.

Neseniai lankiausi Gyčio Ivanausko spektaklyje „Premjera“ ir galiu pasakyti, kad  buvo prasčiausias spektaklis, kurį mačiau per pastaruosius porą metų. Jis visiškai neatitinka mano meno supratimo (pripažįstu, šokio teatro srityje jis nėra pakankamas) – menas turi sukelti žmoguje apmąstymus, ne destruktyvų chaosą.

Tokia mano nuomonė, ir iš bukų žvilgsnių salėje spektaklio metu supratau, kad buvo nemažai jai pritariančių. Tačiau niekas neišėjo, maža to – spektakliui pasibaigus salė plojo atsistojusi.  Gal 10 žmonių ir likome sedėti…

Ar renginių trūkumas atleidžia mažesnių miestų gyventojus nuo nuomonės, ypač neigiamos, turėjimo?

Kodėl teikiu pirmenybę blondinams

Pirkdami šunį žmonės žiūri į gomurį. Dažniausiai jis būna rusvas su juodomis dėmėmis, tačiau jei gomurys visiškai juodas, laikoma, kad šuo bus piktas ar net agresyvus.

Natūralus (man taip atrodo) klausimas: ar to negalima pritaikyti ir žmonėms?

Mano žiniomis, mokslas žmogaus pigmentų įtakos jo elgsenai, o tuo labiau destruktyviai elgsenai dar neįrodė, tačiau psichologinius faktus galime interpretuoti savaip.  Temperamentas – tam tikrų nuolatinių psichinių savybių kompleksas, apibūdinantis žmogaus emocinį gyvenimą, emocijų reiškimo elgsenos ir veiklos būdą. Yra laikoma, kad temperamentas įgimtas, o ne įgytas.

Cholerikams būdingas polinkis vadovauti. Jie dažnai galvoja galintys viską aplink organizuoti ir tvarkyti, be to, mano visada esą teisūs. Supykęs cholerikas šūkauja, kas tik šauna į galvą, dažnai net skaudžius dalykus, pasitaiko pykčio priepuoliai. = Linkę į agresiją.?

Manau, galima sutikti su tuo, jog agresyvumas ir yra vienas iš emocijų reiškimo ir veiklos būdų. Taip pat, reikia pripažinti, kad iš pirmo žvilgsnio cholerikai yra didžioji dalis pietiečių, pvz.,  italų, bulgarų, taip pat ir afrikiečių bei afroamerikiečių.

Juos visus vienija odos, akių ir plaukų tamsumas (no offence).

Iliustruojantys pavyzdžiai – Chris’o Brown’o „ataka“ prieš Rihanną, Tyson’o ir panelės Campbell pykčio priepuoliai, Romas Dambrauskas (juokauju)…

Logiška išvada: pigmentai, nulemiantys tamsumą, turi įtakos temperamentui. Kuo tamsesnis žmogus, tuo jis piktesnis.

Ar galime vadovautis logika šiuo atveju?

Beginin’

Tiesiog dažnai pagalvoju, kad man reikėtų rašyti blogą.

Pradėjau nuo pavadinimo.

25th Hour, I wish I had.